palundai

palùndai sm. pl. (1), paluñdai (2) Šn 1. kluono šalinės lubos, ant kurių kraunami javai, pašaras; grįstos: Sudėk sėklinius dobilus ant palùndų Lp. Parvežėm du brikeliu žirnių, tai anta palùndų sudėsim Vs. Nuo palùndų ligpiet iškulsim Pns. Sukrovėt retai palùndus, tai šiaudai išsitęs (išlindę karos) Sn. 2. prie krosnies pritaisytos lentos atsigulti: Pasimeskit an palùndų kailinukus, bus minkščiau Rdm. Nesimalkit, vaikai, ba palundus sugriausit! Sn. Šilta gulėt an palundų Al. 3. Rdm bulvių duobės lubų pagrindas iš rąstų, pagalių: Palundai sulūžo, ir duobė užgriuvo Gdl. Supuvę mūs duobės palùndai, nežinia, ar šitiem metam atlaikys Srj. Padėk drūtus palundus, kad duobė neužgriūt Lš. 4. pasparas: Reikės duot sienai nauji palùndai Lzd.